2004 m. birželio mėn. pabaigoje Petronėlė Navickienė atvyko gyventi į gražius, jaukius ir šiltus namus. Ją sutiko labai nuoširdus, jautrus geras kolektyvas. Dažnai lankydamiesi mes – vaikai, visada matėme darbuotojų veiduose šiltas šypsenas, girdėjome paguodžiančius žodžius, patarimus.

Mūsų mama buvo ypatingo dėmesio reikalinga gyventoja, kadangi sunki liga buvo prikausčiusi prie lovos. Rūpestingų rankų dėka ji visada buvo nuprausta, pamaitinta ir visada dažnai užeidavo darbuotojai, kai tik eidavo pro šalį pasikalbėti, papasakoti naujienas. Kada gražus oras, kelis kartus per dieną, su vežimėliu buvo išvežama į lauką, kur gali taip pat bendrauti   su žmonėmis, matyti gamtą, saulę ir džiaugtis viskuo.

Mes labai džiaugiamės, kad senatvę galėjo praleisti Mūsų mama šiame puikiame kolektyve. Todėl iš visos širdies dėkojame. Visiems, visiems nuoširdus Ačiū.