Noriu papasakoti vieną istoriją žmogaus, kuris šiuo metu gyvena Senelių globos namuose. Tai istorija apie praeities vingius, gyvenimišką patirtį, apie tai kaip senatvėje, kai lieki vienas, bet žinai, kad kažkur gyvena ir šia žeme vaikšto ilgą laiką nematytas tavo vaikas.
Senolis galėjo papasakoti tik vienintelę jam tuo metu žinomą informaciją apie 40 metų nematytą sūnų. Jis pasakojo: „Išsiskyriau su žmona kai sūnui buvo 14 metų. Buvusi žmona mūsų vaiką gyventi išsivežė su savimi ir aš nežinojau kur. Mūsų keliai išsiskyrė ilgam laikui. Kai po sunkių gyvenimo sąlygų ir prastos sveikatos atvykau gyventi į Senelių globos namus, kalbėdamasis su socialine darbuotoja tyliai prasitariau, kad norėčiau susirasti vaiką, jį pamatyti, bendrauti.“. Kartais gyvenimas pakrypsta kita linkme ir žmonėms pritrūksta drąsos palaikyti glaudų ryšį su savo artimu.
Jaučiau ir turėjau pareigą padėti gyventojui. Nusprendžiau nedelsti ir sužinojusi iš globos namų gyventojo jo sūnaus pagrindinius duomenis, išsiunčiau raštą į Registrų centrą dėl paieškos. Tuo laikotarpiu kol laukėme atsakymo, buvo daug bendrauta ir išgyventa su gyventoju. Tik jis vienas galėjo pasakyti, kokios mintys jį lankė, kaip pergyveno širdyje ir buvo praleista ne viena bemiegė naktis. Džiaugiamės, kad šis laikotarpis ilgai nesitęsė ir gavome atsakymą iš Registrų centro, kad rasta gyvenamoji sūnaus vieta. Taip pat paaiškėjo, kad sūnaus pasikeitusi pavardė ir dar turi antrą vardą. Smagu, kad sūnus sutiko susitikti su savo tėčiu ir atvykti į Senelių globos namus pasimatyti. Ši diena buvo labai laukiama tiek globos namų gyventojui, tiek mums paslaugas teikiančiam personalui.
Susitikimas po 40 – ies metų buvo pradžioje pagarbus su gėlėmis, vėliau pradėjus bendrauti tapo artimesni ir šiltas. Sūnus pasakojo, kad nežinojo ar dar yra šiame pasaulyje jo tėtis ir nesiryžo jo ieškoti. Džiaugėsi, kad neseniai netekus mamos, Dievas davė galimybę vėl susitikti su tėčiu.
Dabar tėtis su sūnumi matosi nuolatos ir džiaugiasi galėdami būti kartu, turėdami galimybę sužinoti kuo daugiau vienas apie kitą.
Kartais gyvenimas mums duoda įvairiausių išbandymų, o šią istoriją drąsiai būtų galima priskirti prie stebuklų. Mano kaip socialinio darbuotojo nuomone, ypač svarbu palaikyti artimus socialinius ryšius, kurie turi didelės įtakos palaikant tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.
Džiaugiuosi, kai žmogui galiu padėti ne tik kasdieniame jo gyvenime, rūpintis juo, bet ir atlikti didesnius darbus, kurie jam yra be galo svarbūs. Nenustokime vieni kitiems padėti ir kai reikia būkime šalia.
Senelių globos namų socialinė darbuotoja Rūta Simanauskienė